Tarpai yra pagrindinis raidžių veiksnys ir tai daro įtaką galutiniam rezultatui beveik tiek pat, kiek pats dizainas. Tinkamo atstumo tarp simbolių, sudarančių mūsų darbą, apribojimas yra lemiamas skaitomumo požiūriu. Simbolių rinkinys su per mažais tarpais neleis gerai skaityti, nes mūsų akis tiksliai neatskirs, kur baigiasi vienas ir kitas simbolis. Lygiai taip pat dėl pernelyg didelio tarpų bus gana sunku susieti simbolius ir mes tiksliai nežinome, kur prasideda vienas žodis, o kitas baigiasi.
Šiame klausime yra du anglicizmai, kuriuos mums būtina žinoti: Stebėjimas ir iškarpymas. Bet kokie jie tiksliai yra ir kokie yra kiekvieno iš jų padariniai?
El sekti į ispanų kalbą būtų galima išversti kaip prozą ir yra tarpas, kuris sistemingai pridedamas tarp dviejų simbolių. Tai, žinoma, priklausys nuo estetikos ir tikslo, kurį turime savo projekte. Mūsų abėcėlėje yra tam tikrų simbolių, kurie, sujungiami vienas su kitu, sukelia problemų ar optinių defektų ir kurių negalima išspręsti taikant bendrą sekimą, ir būtent tokio tipo situacijose kerningas įgauna didelę reikšmę.
Priešingai nei atsitinka stebint, kerning jis neturi konkretaus vertimo į mūsų kalbą. Mes galime tai suprasti kaip vertę tarpai, taikomi tarp dviejų simbolių porų tam tikru būdu kompensuoti optinius defektus ir kad tokiu būdu neatrodo, kad vienos raidės yra labiau vieningos nei kitos.
Tiesa ta, kad nėra tikslios ir universalios formulės, kuri mums pasakytų, koks tobulas tarpas yra visų rūšių kompozicijose. Viskas priklausys nuo mūsų stiliaus ir tipografinio jautrumo. Kai kurie dizaineriai mėgsta šiek tiek sutirštintas kompozicijas, o kiti nori, kad veikėjai kvėpuotų šiek tiek daugiau. Vis dėlto yra daugybė dizainerių ir mokslininkų, kurie bandė nustatyti metodus, kaip spręsti tarpų problemą. Pavyzdžiui, 1986 m. Walteris Tracy'as savo knygoje „Akredityvai“ bandė padėti teisingo tarpo pagrindą. Šis koregavimo metodas gali būti geras būdas pradėti dirbti su kerningu ir stebėjimu, nors jis taip pat labai įtakoja mūsų projekto sprendimą ir viziją.