Menininkas Faiza Magni gimė Orane, Alžyre, yra a savamokslis dailininkas susižavėjusi genčių menu, persų miniatiūromis ir šiuolaikine tapyba, ji semiasi iš jų įkvėpimo kurti savo darbus. Sako pabandyti „Versti per jų portretus, moterų grožį ir sudėtingumą“, simbolizuojantis paveiksluose savo drabužių ir aksesuarų turtingumą, visi jie apdovanoti mįslingu žvilgsniu, ne be melancholijos, ir visi sutelkti dėmesį į abstrakčią išraišką. Faiza Maghni gyvena ir dirba Paryžius daugiau nei dešimt metų.
Gimiau Orane, Alžyre, o dabar gyvenu Paryžiuje. Ši eklektika daro įtaką mano estetikai, ypač mano žmonių, turtingo Viduržemio jūros miesto, kultūrai ir tradicijoms, atspindinčiai daugelio jų okupuotų civilizacijų: ispanų, žydų, arabų, andalūzų, osmanų ir prancūzų - įtaką. Visa tai paliko savo pėdsaką, ar tai būtų architektūra, ar muzika, ar apskritai gyvenimo būdas. Savo darbe bandau perteikti tam tikrą romantizmo tipą, įkvėptą arabų ir persų poezijos, įkvėpimo semdamasis iš praeities miniatiūrų kostiumų ir šukuosenų, kurios man atrodo kupinos subtilumo ir santūrumo. Mane taip pat traukia gentinių papuošalų simbolinės reikšmės ir savo paveiksluose išradau šį stilių, pavyzdžiui, Birmos žirafos moterys su aukštakaklėmis, kurios tuo pačiu yra grožio ir priverstinio žiaurumo simbolis.
Tapyba jau seniai buvo daugiau ar mažiau nesąmoningas ir visiškai užgožtas noras, kuris tapo natūralus ateityje. Sužavėjo persų miniatiūros, arabų kaligrafija, taip pat genčių menas ir šiuolaikinė tapyba, kuri įkvėpta jo kūrybos ir kuria savo visatą. Faiza bando išversti savo portretus, moterų grožį ir sudėtingumą savo paveiksluose, kur jie simbolizuoja garderobo turtai ir mįslinga jų išraiška pažiūrėk. Dėmesys abstrakčiai išraiškai vienija jo portretų pasaulį.
Piešiau nuo vaikystės. Tėvas, tapytojas mėgėjas, paragavo tapyti ir piešti. Stebėjau jo darbą, man patiko rašalo ir popieriaus kvapas, jis gėrė savo ramiu ir susikaupusiu požiūriu. Tuo tarpu mama išmokė meilės skaityti. Ji buvo prancūzų kalbos mokytoja ir turėjo didelę asmeninę biblioteką, ypač apie prancūzų literatūrą. Pats būdamas labai kontempliatyvus, tai padėjo man toliau plėtoti savo skonį menams. Paauglystėje taip pat susidomėjau mada. Piešiau moteris su kostiumais, kaip svajojau, kaip svajojau tapti Paryžiaus mados dizaineriu, pavyzdžiui, Yvesu Saint Laurentu, nes jis pats kilęs iš Orano.
Mano paveiksluose puošmena išreiškia požiūrį, kuris kartais būna rimtas, kartais griežtas, kartais nerūpestingas, o su kitais yra tam tikra didybė. Mano pačiam intensyvumui išreikšti dažnai sukuriamas perdėjimas. Kartais kostiumas gali būti įspūdingas šarvai, o kartais - tam tikra slėpianti šviesa ir ekranas, kuris ją atskleidžia.
Artimiausiame mano rate tapyba buvo labiau vertinama kaip hobis, o ne profesija. Jie pradėjo mane rimtai vertinti daug vėliau, kai pradėjau eksponuoti savo darbus. Jei nebūčiau nusprendęs išvykti gyventi į Paryžių su vyru ir dukromis, manau, niekada nebūčiau tapęs tapytoju. Pernelyg daug konfliktų šeimoje ir socialinio spaudimo šalyje, kurią myliu, bet kuri tampa vis konservatyvesnė, tampa neįmanoma meniškai ugdytis absurdo ribose, kai moterims tenka pareiga.
Kai pamačiau pirmuosius jaunosios Baya (Mahieddine), Pikaso amžininko paveikslus, tapiusius moteris taip naivias, laukines ir laisvas. Iš karto pajutau ryšį su unikalia jo kūrybos stiprybe ir laisve. Dabar suprantu, kad tai paskutinę akimirką įkvėpė mane tapyti. Čia yra neįtikėtinų vaizdų galerija.
